grunskis.net
abouttextsworkslecturestheorylinksdownloadscontacthome
texts

    
PASTABOS APIE VILNIAUS MIESTO RAIDĄ
(morfologijos diskursas )
Tomas Grunskis

Įvado vietoje

         Apie Vilnių rašyta nemažai ir įvairiais aspektais. Tekstų gausa ir pasikartojantys istorijos bei kultūros  permastymai tepabrėžia šio miesto unikalumą ir tai, kad jo istorija ir kultūriniai klodai yra neišsemiami. Galop visada giliau galvodami apie savo Šiaurės Atėnus susiduriame su keistu Vilniaus paslaptingumu ir jausmu, jog daug kas mums apie jį yra nutylėta ir, kad dar yra likę nemažai mums nepažįstamų jo pusių. Ir čia neturiu omenyje vien istorijos faktų, veikiau kasdienio gyvenimo istoriją, kuri padaro savajį miestą tikrai savu ir leidžia pamatyti jį ne vien iš formalios (istorinės) pusės.
Šiandien kalbant apie Vilniaus raidą, matyt yra prasminga pradėti nuo to, kuo baigė savo iškiliausią darbą Vladas Drėma - 1991 metais parašęs kone geriausią veikalą apie Vilniaus architektūros raidą – „Dingęs Vilnius“. Paskutiniame šios knygos skyriuje, pavadintame „Refleksijos“ Jis rašo:
 
„Vilnius buvo gražus, Vilnius yra gražus, Vilnius reika tikėtis, bus visuomet  gražus. <...>Grožis yra universalus, tačiau jo apraiškos, jo kriterijai, jo suvokimas yra įvairūs, priklauso nuo žmogaus kultūros, jo gyvenimo sąlygų, kurias keičia istorija, keičia laikas. Savaip gražus Vilnius buvo praeityje, kitaip gražus Vilnius šiandien, o dar kitoniškai gražus, reikia tikėtis, bus ateityje.<...>Niekam nepaslaptis, kad šiandien taikant pramoninį statybos būdą, unifikuotą pastatų tipą, vaikantis ekonominių rodiklių, miestams iškilo pavojus suvienodėti netekti savo veido, su kuriuo susigyveno miesto autochtonai, kurio taip aistringai ieško turistai. <...> Senų miestų kultūrinis ir meninis palikimas pradedamas vertinti ir dėl savo autonominių architektūrinių vertybių, ir dėl konteksto su kitų epochų kultūrinęmis vertybėmis, dėl galimybės pasekti tų meninių vertybių istorinę raidą, atskleisti jų savitumą, jų perimamumo tradicijas. “

Prieš daugiau nei dešimtmetį Vlado Drėmos parašytos mintys apie miesto veido savitumų praradimo grėsmę, turint omenyje tarybinę miesto plėtros praktiką, bei apie civilizuotus barbarus net ir šiandien neatrodo pasenę ar netinkamos. Tokios ir panašios  refleksijos bei rūpestis apie Vilniaus veidą bei tapatumą yra visada aktualios ir pasikartojančios. Dėsninga, kad kintan miesto raidos sąlygoms (sociokultūriniam kontekstui) kartu kinta ir miesto vaizdas. Dėsningi ir čia minimi susirūpinimai, nes kiekvienas laikotarpis miestą arba praturtina, arba sudarko. Ir neatsitiktinis yra jau tradiciniu tapęs (gal kiek romantinis) Vilniaus vaizadvimas panoramose, rodantis jo didžiausią vertybę – miestą esant ant septynių kalvų, upės senvagės slėnyje, glaudžiame santykyje su gamta, kas lemia jo keistą natūralumą bei visada paslaptingą šviesą. Viena vertus, ši vaizdo vertybė jį visada darė unikaliu ir savitu. Kitavertus, Vilniaus vieta tarp Rytų ir Vakarų Europos, ant kelių tarp šių pasaulių lėmė jo kultūrinę ir tautinę įvairovę. Juk globalizuojantys veiksniai ir požymiai Vilniuje visada buvo ryškūs. Kartais istorijoje jis – paskutinis Vakarų Europos kultūros bastionas, o kartais vakarietiškiausias kultūros prasme Rytų Europos miestas. Dėl vyraujančių sociokultūrinių sąlygų bei konteksto jis įgaudavo tam kontekstui būdingų bruožų tuo pilnėdamas ir įvairėdamas. Tačiau lygiai dėl to paties Vilnius priklauso tiems miestams, kurie istoriškai ilgą laiką buvo laisvi nuo nacionalizmo ir jo sentimentų. Nuo Gedimino laiškų laikų jis buvo pradėtas kaip įvairiatautis ir tinkamas visiems ir todėl tradiciškai buvo margas, įvairus ir įdomus jį aplankančiam.

Miesto genezė ir raida  iki 1795 metų.

    Apie Vilniaus miesto genezę ir vėlęsnę jo plano struktūrą ar erdvinę sandarą duomenų mažai arba nėra. Aišku, kad Vilnius kūrėsi Neries ir Vilnios santakoje, tradiciškai nuo seno apgyvendintoje teritorijoje. Su šiuo archainiu laikotarpiu miestas siejamas tik legendomis ir mitais. Jie būdingi kone visiems istoriniams miestams. Tai verbalinės archaiškosios arba priešistorinės (pilnąją to žodžio prasme) kultūros palikimas, liudijantis ne tik profaniškąją (Profanum) arba pragmatiškąją miesto būties pusę, bet ir sacrum arba dieviškąją jo prigimtį. Mitai ir legendos liudija ir miesto bei vietovės reikšmę – juk apie nereikšmingus įvykius ar vietas dažniausiai jokių žinių ar mitų nėra. O ir kiekvienas istoriškai ir kultūriškai svarbus Europos miestas turi šiuos aiškiai matomus pradus – sacrum ir profanum. Tai liudija jo kultūrinę svarbą bei unikalumą, kaip sąsajas su senąja – verbaline archajiškąja vietovės kultūra. Mitai ir legendos apie miestus kaip tik ir liudija apie kultūros pobūdį ar kai kuriuos ypatumus (kaip pavyzdžiui Sovijaus mitas ). Galop, nors ir negalima jų gretinti su istorija ir jos pragmatizmu bei determinizmu, visvien, šis verbalinės kultūros palikimas, susijęs su miesto geneze ir kūrimu Vakarų Europos miesto istorijoje užima reikšmingą vietą, kaip kultūrinis miesto prigimties ir ar net dangiškosios tvarkos (M.Eliade terminais kalbant) liudijimas. Vilniaus atveju šie pasakojimai – mitai ir legendos lydi jo istoriją bei jos veikėjus ir vėliau. mistinis ir materialus pradai – sacrum ir profanum – jame yra lygiai vienodai svarbūs ir vertingi.

  Iš vėlesnių istorinių šaltinių, liudijančių apie Vilniaus vietovę bei kitų tyrinėjimų žinoma, kad V-IX a. Gedimino kalne, ir pietvakariau nuo jo gyveno žmonės. Apie X a. pradžią datuojama medinė pilis ir vėliau išaugusi gyvenvietė iki XIII amžiaus kaip miestas minima keletą kartų. Aplink būta ir kitų gyvenviečių ant gretimų kalvų, tačiau ši teritorija XIII amžiaus viduryje įgauna išskirtinę reikšmę ir yra įtvirtinama apjuosiant gynybine siena, o vėliau iki XIV a. pradžios tampa palyginti dideliu miestu su visais pagrindiniais to metų Rytų ir Vidurio Europos miestams būdingais bruožais. Vėliau miestas auga ir vystosi pagal pagrindinius prekybinius kelius ---  ---, tuo metu įgaudamas radialinio, savaimingai susiklosčiusio plano požymių.To meto miestas – beveik visas medinis. Su aiškiai išsiskiriančiomis pilimis. o 1323 jis – jau buvo LDK sostinė, ką be kita ko liudija ir Gedimino laiškai. Iki 1387 metais Vilniuj suteikiant magdeburgo savivaldos privilegiją Vilnius labai margas savo tautine sandara. Jame jau gyvena lietuviai, vokiečiai, totoriai ir rusai. Pastariems pagal minėtą privilegiją priklauso nemaža miestiečių jurisdikcijai priklausiusi dalis. Tokia marga Vilniaus socialinė sandara lėmė didelį kiekį įvairių religijų ir konfesijų pastatų atsiradmą. Pavyzdžiui Rusų mieste jau XIV a. buvo 10 cerkvių. Apie XV a. Vilnių sudaro ankstesnis miesto branduolys ir  priemiesčiai – Užupis, Antakalnis, Rasos ir Lukiškės. XV a viduryje miestas vystosi intensyviau ir jau 1432 m. be didelio kiekio kulto pastatų turėjo Rotušę, o XV a. pab. – XVI a. viduryje sudarius palankesnes sąlygas prekybai (patvirtinus magdeburgo teises) čia kuriasi ir plečiasi amatininkų cechai. Nuo 1503 metų gynybiniais tikslais pradėta statyti mūrinę miesto sieną su pagrindiniuose keliuose išdėstytais vartais. Statybos metu ir Ją pabaigus 1522, dėl pertvarkymų miesto planas įgavo aiškų radialinį – žiedinį pobūdį. Jame jau buvo keletas turgaus aikščių. Miesto plano struktūra buvo tobulinta po eilės gaisrų, kai 1536 Žygimanto Senojo buvo įsakyta statyti pastatus į vieną eilę. Tai sąlygojo tvarkingesnio gatvių tinklo plėtotę. Be to, apie XVI a. vidurį jau būta naujų priemiesčių – Žvėrynas, Šnipiškės, Žvejai. Su ankstesniais miesto istorikų teigimu jie jau sudarė tokią pat teritoriją, kaip ir už miesto sienos ir buvo susieti ryšiais – keliais ir tiltais. To meto Vilnius ypač jo branduolio dalis -  labiau mūrinė, svarbesni pastatai - 2-3 aukštų. Toks jis iškilo XVI a. keliautojams, kurių dėka Vilnius vaizdai pradėti publikuoti įvairiuose to meto leidiniuose. Vienas Jų – Sebastijano Miunsterio „Kosmografija“. Ir nors dėl šioje knygoje publikuoto Vilniaus vaizdo autentiškumo esama įvairių nuomonių (mat jis – perverstas ir kartojasi prie kitų miestų aprašų),  jis liudija kitą labai svarbų dalyką – kad Vilnius buvo suvokiamas ir rodomas kaip vakarų Europos kontekstui priklausantis „saugus“ miestas – miestas su savo mūrine siena. Ir kadangi vaizdas viduramžiais neretai reiškė daug daugiau, nei raidė, šis vaizdavimas negali būti atsitiktinis. Be to, šie vaizdo požymiai neša informaciją apie tvarką ir civilizuotumo požymius bei prieinamumą visiems, lygiai kaip ir viduramžiškąjį dieviškosios tvarkos buvimą mieste. Jame vaizduojami jau norma tapę gotikiniai pastatai, lygiai kaip ir raiškus reljefas bei vanduo.  Panašūs tvarkos ir civilizuotumo požymiai matomi ir vėlesniame 1581 m. Bruynen G. van Hoogenbergh Vilniaus vaizde, kuris jau primena žemėlapį. Čia esama nemaža netikslumų. Jame radialinis – savaime susiklostęs planas vaizduojamas tvarkingu, kone stačiakampiu. Tačiau ir šiuo atveju, matyt, svarbesnės intencija, nei tikslumas, vaizduoti miestą pažiniu ir prieinamu, kuriame vyrauja tvarka. Kaip tik XVI a. antojoje pusėje Vilnius tampa renesansinės kultūros centru su visais Vakarų Europos miesto struktūrai ir vaizdui būdingais atributais. Po 1610 metų gaisro iki XVI a. vidurio miesto raida paspartėjo, nors plano struktūra ženkliai nepasiketė, tačiau miesto sandaros prasme ji patobulėjo. Buvo užstatyti nauji ir atstatyti seni kvartalai su naujais reikšmingais pastatais bei jų kompleksais. Iki 1654-1667 metų karo Vilnius buvo aiškiai vakarietiškas radialinės plano struktūros miestas su šio sociokultūrinio konteksto miestams būdingais bruožais. Tai matyti XVII a. pradžios (1600 ir 1604 m) Makovskio graviūrose, vaizduojančiose Vilnių, kuris atrodo tipiškas Vakarietiško katedrinio miesto prasme tiek vaizdu, tiek ir sandara. Čia vyrauja gotika ir barokas, matomi virš bendro miesto vaizdo iškylantys kulto bei administraciniai pastatai bei kompleksai. Minimas karas ir vėlesnės sąlygos lėmė, kad miestas atsikūrė tik XVIII amžiaus pirmojoje pusėje, Tačiau švedų kariuomenė ir vėlesni gaisrai neleido miestui vystytis ir plėtotis iki pat XVIII a. II pusės. Ir nors tuo metu istorikų teigimu Vilnius atsigavo, urbanistinės sandaros išbaigtumo prasme jis nesivystė taip sparčiai kaip iki tol. 1740 m. J.Fiurstenhofo plane matyti naujai atsiradę pastatai bei Šiaurės karo gynybinių įtvirtinimų liekanos. Iš natūraliai susiklostęs planas, glaudaus santykis su gamta ir reljefu, miesto sandara, kulto pastatų kiekis bei rūmų gausa liudija, kad Vilnius tuo metu būta labai vaizdžiu. Tuo metu mieste pradeda atsirasti Klasicistinių pastatų.
 Negiamos reikšmės tolimesnei miesto raidai turėjo 1795 m Lietuvos – Lenkijos valstybės padalijimas. XVIII ir XIX a. sanduroje buvo sunaikinti pagrindiniai ankstesnio valstybingumo atributai mieste – Žemutinė ir dalis Aukštutinės pilies, beveik visi gynybinės sienos vartai ir bokštai. Šis politinis ir kartu sociokuoltūrinis įvykis lėmė, kad Lietuva ir kartu Vilnius nuo šiol priklausė naujam nei iki tol sociokultūriniam kontekstui, kuriame vyravo nebe natūralus – municipalinis miesto raidos modelis, kai miestas vystėsi natūraliai arba planingai, atsižvelgiant į esamus resursus ir sąlygas, o Imperinis – kai miestų vaizdas, raida ir planinė struktūra planuojami iš politinio centro, neatsižvelgiant į vietos sąlygas ar poreikius, bet taikant išdirbtus tipinius ir iš anksto sukurtus miesto modelius ir planus. Lietuvos ir miesto Vilniaus dislikacija lėmė, kad iki tol ji buvo Vakarų Europos pakraštyje, todėl jei ir naujausios miestų raidos idėjos bei mados iki čia ir ateidavo, tai tokiais mastais, kaip daugelyje vakarų Europos miestų tuo metu jos realizuojamos ,aišku, nebuvo, nes vietiniai resursai ir valstybės bei miesto galios subjektų pajėgumai to neleido. Naujosios miesto raidos sąlygos ir naujasis sociokultūrinis kontekstas lėmė Vilniaus priklausomybę naujai urbanistiniai sistemai, kuri ženkliai skyrėsi nuo ankstesnės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Vilniaus urbanizacija.

XIX amžius – pirmoji urbanizacijos banga.
Kaip jau minėta, Lietuvą įjungus į Rusijos imperijos sudėtį ir įsigaliojus miesto formavimo juridikai bei tradicijai, Vilnius palaipsniui ima keistis,  pagal naujas raidos sąlygas. Per trumpą laiką nuo 1800 nugriaunamos miesto sienos su vartais. Jos kurios labiau pradeda įsigalėti po 1812 metų karo. Šiuo laikotarpiu sistemingai naikinami ankstesnio Lietuvos valstybingumo ženklai ir kadangi miestas priklausė naujajai Rusijos imperijos urbanistinei sistemai, tai jo formavimui buvo taikomos tai sistemai būdingos taisyklės ir normos bei erdvės formavimos principai. Jie aiškiai pasimato nuo pat pirmojo miesto perspektyvinio plano, parengto 1817 m. (architektai V.Guesti, G.Velikorodov, J.Poussier), pagal kurį numatyta miesto plėtra visomis kryptimis ir pagal kurį realizuota nauja gatvė nuo Katedros į Lukiškių pusę, vėliau gavusi Grigorijaus  prospekto vardą. Tokia centrinės ašies gatvės struktūra su prie jos prišlietomis aikštėmis bei užsibaigiančia cerkve buvo tipiška Rusijos miestams ir buvo naudojama ne tik Vilniuje. Be to, naujai planuotos miesto visuomeninių erdvių sistemos, iš kurios įgyvendinta tik Lukiškių aikštės idėja, taip pat atitiko tipinius Rusijos imperijos miestų pavyzdžius, kurie nepasižymėjo kokia nors menine ar idėjine verte. Tam tikra prasme tai suprantama ir paaiškinama Vilniaus padėtimi Rusijos imperijos hierarchinėje - gynybinėje sistemoje, nes jis buvo tik gubernijos centras, ir buvo vystomas pagal kitos svarbos nei valstybės sostinės ar kitų didesnių miestų raidos scenarijų. Antrasis  1837 m. miesto plėtros planas (inžinierius Serebriakov) iš esmė papildė pirmojo sprendinius ir sprendė gerbuvio, statybos reguliavimo ir aikščių formavimo klausimus. Tik apie XIX a. pabaigą Vilniaus plėtra įgauna spartos. Susiklosčius palankiai sociokekonominei situacijai ir vystantis pramonei bei geležinkeliui, miestas plečiamas pagal 1875m. parengta trečiajį planą (autorius nežinomas), kurio sprendiniai galiojo iki II pasaulinio karo. Pagal jį suformuoti taisyklingas Naujamiesčio stačiakampis tinklas su perimetriniu kvartalų užstatymu. Čia taip pat vystoma  pramonė. Taip pat statomas taisyklingo plano Žvėrynas. Naujai išplėtotos miesto dalys ir savo erdvės morfologija, ir sandara buvo panašios į tipiško Rusijos miesto erdves ir struktūrą, tuo pačiu įgaudami industrinio miesto bruožų. Konceptualiai šį Vilniaus miesto laikotarpį galima pavadinti pirmąja urbanizacijos banga, iš esmės vyravusią Vakarų Europoje ir Rusijoje XIXa. Vilniuje ji reiškėsi pagal čia vyraujančio sociokultūrinio konteksto sąlygas ir „Rusiškojo“ miesto tipinį modelį.  Tai ženkliai įtakojo ir miesto plano struktūros raidą ir tai kaip jis atrodė. Anksčiau romantiškais atrodę Vilniaus panoraminiai vaizdai iki XX a. pradžios jau įgauna pramoninio miesto bruožų (Žr.  J.Gruckos Vilniaus panoraminį vaizdą). Nuo XX a. pradžios iki 1940 m. miesto struktūra naujai nebuvo plėtojama ar kaip nors planuojama. XX a. pradžios romantizmas Vilniuje reiškėsi gana keistai. Iš vienos pusės čia .1918 m buvo pa kelbta Lietuvos Respublika (kas iš esmės reiškė naujos  - nacionalinės valstybės atsiradimą), iš kitos – su Leituvos - Lenkijos valstybės atkūrimo romantine idėja 1920 m. Vilnių okupuoja lenkai. Kelių dešimtečių lenkų okupacija (jos metu Vilniui esant gilia Lenkijos provincija) miesto raidai didesnės įtakos nepadarė. Šiuo laikotarpiu pagal nuo XIX a. galiojantį planą miesto urbanistinis karkasas buvo užpildomas naujais ir rekonstruojamais pastatais.
Ženklią įtaka Vilniaus miesto raidai padarė II pasaulinis katas. Po jo Vilnius buvo ženkliai apgriautas ir nuniokotas. Lietuvai ir jo sostinei patekus į naujas miesto raidos sąlygas – TSRS, jis buvo atstatinėjamas ir kuriamas pagal to meto tarybinės urbanistikos principus. Vyraujantis socialinė tvarka, neigianti ir atsisakanti tradicines miestui nuosavybės formas ženkliai įtakojo tolesnę Vilniaus miesto urbanistinę raidą bei miesto vaizdą. Po karo ji vyko pagal  1953 m. Sudarytą naująjį miesto generalinį planą (V.Mikučianis), pagal kurį ir atstatomas, ir naujai formuojamas miestas bei jo pramonė. Nuo 1959m. – patvirtintas ir realizuojamas senamiesčio rekonstrukcijos projektas. (K.Šešelgis, S.Lasavickas, J.Šeibokas). Šie miesto planavimo ir vystymo darbai iš esmės nubrėžė principines miesto raidos gaires nuo pokario iki vėliau Vilniaus miestą ištikusios urbanizacijos bangos.

Antroji urbanizacijos banga 1955 – 1990.
Atstatant pokario Vilnių, jame vystoma pramonė. Didėjant gyventojų skaičiui taip pat vystomas ir „gyvenamasis fondas“. Po 1955 metų gyvenamųjų namų statyba industrializuojama, o nuo 1964 m. – tipizuojama. Nuo 1968 statomi Žirmūnų gyvenamasis rajonas. Pagal 1967m. generalinį planą (K.Bučas, V.Balčiūnas) Vilnius plečiamas Šiaurės – vakarų kryptimi, pradedant nuo 1973 m  - Lazdynų gyvenamąjį rajoną ir toliau – Karoliniškes, Viršuliškes, Šeškinę, Baltupius. Šio laikotarpio gyvenamieji rajonai – ypač ankstyvieji, pasižymi struktūriniu savitumu ir kai kuriais tuo metu vyraujančios funkcionalizmo architektūros bruožais. Tačiau bendrai, skirtinga nuo tradiciškos miesto raidos kryptis bei dideli miesto raidos tempai lėmė radikalų miesto vaizdo pasiketimą. Vilnius tapo betoniniu socialistinės tikrovės simboliu.   Be gyvenamosios statybos taip pat plėtojamas ir Vilniaus miesto centras dešiniajame Neries krante su administraciniais ir prekybiniais bei sporto kompleksais. Ši tendencija yra neretai lydima architektūrinių kontrastų su tradiciniu užstatymu. Taip pat plėtojamos
    Vėliau plėtojant industrinės gyvenamųjų namų statybos tradicijas, o miesto gyventojų kiekiui sparčiai augant, iki 1990 metų Vilniuje pastatomi nauji Fabijoniškių, Justiniškių, Pašilaičių gyvenamieji mikrorajonai, kurių urbanistinė sandara pasižymi tankesniu ir intensyvesniu teritorijos panaudojimo statybai rėžimu. Be to, miesto urbanistinei raidai didelę įtaką daro miesto transporto sistema.
Vilniui vystantis pagal socialistines raidos sąlygas, tipizuojant architektūrą, jis įgavo tipiškų šio sociokultūrinio konteksto miesto bruožų. Minima tipizacija padarė jį panašiu į kitus socialistinius miestų miegamuosius rajonus. Tik istorinio branduolio išsaugojimo dėka Vilniui dar liko kažkas savito ir unikalaus. Miestui greitai plečiantis ir plotu, ir gyventoju skaičium, socialistinė gyvenamosios statybos miegamieji rajonai – socialistiniai priemiesčiai su savo visuomeniniais centrais ima aiškiai dominuoti.

1991 ir Trečioji urbanizacijos banga - spartusis kapitalizmas.
Po 1990 metų Nepriklausomybės, vėl pakitus sociokultūrinėms miesto raidos sąlygoms, Vilniaus miesto morfologinė raida įgavo XX a. pabaigos Vakarų Europos miestams būdingų bruožų. Palaipsniui atstatant tradicinius žemėvaldos principus mieste bei nuosavybės formas, apie paskutinį XX a. vidurį pradėjo ryškėti šie miesto morfologinės rsidos bruožai. Miesto teritorija buvo plečiama, kuriantis sodybinių gyvanamųjų namų priemiesčiams. Pradėtas rekonstruoti miesto centras. Ir toliau statomi  anksčiau suplanuoti gyvenamųjų namų rajonai (Pilaitė, Jeruzalė) Nuo XX a. pabaigos – 1998 m. miesto centro dalyje formuojasi nauji komerciniai centrai su aukštuminiais biurų pastatais. O aplink centrą – nauji komerciniai – prekybiniai centrai. Nuo 2000 m. miesto plėtra įgauna ženklų pagreitį. Nauji komerciniai biurų kompleksai ženkliai pakeičia ir miesto centro morfologinę sandarą, ir miesto vaizdą apskritai. Vilnius keičiasi itin sparčiai, išryškėja opios miesto susisiekimo sistemos problemos...
   
Pabaigai...
Norėtūsi perfazuoti Vlado Drėmos žodžius.Vilnius buvo unikalus, Vilnius tebėra unikalus – (galbūt ?), Vilnius, reikia labai stipriai tikėtis, išliks unikalus ir toliau. Sunkiai tikėtina, bet įmanoma...



Išnašos:

  Drėma V. Dingęs Vilnius, Vaga: 1991. p.392.
  G.Beresnevičius. Sovijaus mitas 
note


texts